Urtės keliais Nidoje (Fisheria, Kaštonas, Bo House, Sofa de Pancho)

Nida

Dar prieš oficialią sezono pradžią, kai ekologijos mokestis įkainotas penkiais eurais, sutikau Urtę šiauriniame paplūdimyje prašančią žmonių įkroviklio. Paskendusi savo mintyse, planuose ir laukiančių įvykių, Monika, prašau, nerašyk žodžio “pasiutpolkėje”, bandau googlinti, bet sėdžiu beinternetinėje erdvėje, kur galėčiau tiesiog paklausti wi-fi slaptažodžio, bet ai. Žodžiu, Urtė buvo tiesiog užsisvajojusi ir buvo nustebinta, kai pasišaukiau ją pas save, turėdama tą jos ieškomą daikčiuką.

Urtė Mikelevičiūtė

O čia pagavau Urtę jau po to kai paplepėjom

Nesimatėm šimtą metų! Posakiukas irgi ne geresnis už pasiutpolkę. Bet ne apie tai. Žodžiu plepėjom apie viską, o žinant Urtės ilgametį darbą maitinimo srityje ir tinklaraščio kūrimą, kuriame ji dalinasi meile maistu: tuo alsuojančiomis kavinėmis ir restoranais, gastronominėmis kelionėmis, patiekalais ir vyno bei, kaip pati dažnai rašo, burbulų rekomendacijomis ir derinimu, užklausiau, kur būtent ji rekomenduoja apsilankyti Nidoje. Sofa de Pancho – sako ji net nedvejodama. Linksiu galvą, aha aha, girdėjau daug gerų atsiliepimų.

Fisheria

Fisheria, tęsia ji. Iš karto pasigoolinu – prie pat nuomojamų namų! Taip ir darysim, eisim čia. Dar aptariam picas Zuikio darže ir azijietišą meniu namuke esančiame priešais jį. Nėra net ką diskutuoti – galvos linksi sinchronu, tikrai gera vieta. Rezervuojam staliuką ir apie septynias jau sėdim saulės išraudonintais žandukais, galvom pilnom smėlio ir puikia nuotaika. Turim ant svieto tokį lygintoją, kuris prieš mėnesį Fisheria išpeikė ir išdėjo į šuns dienas, dar pridėjo ant pačios Nidos ir visų, kurie į ją važiuoja. Negalėčiau sakyti, kad jis buvo visiškai neteisus ir yra tiesiog pasikėlęs šunsnukis. Gal labiau pavadinčiau jį žmogumi, kuris, visų pirma, nemeluoja sau, o tada ir ta jo tiesa tokia gaunasi, sau meluojantiems kartoka (tačiau visko drabstymas purvais atskira tema, todėl pabrėšiu, kad yra vos kelios vietos, kalbant apie Fisheria ir visą jo straipsnį, kur su juo sutinku). Taip taip, kai ateini pavalgyti ir sumoki nemažus pinigus, tai net sau gėda pripažinti, kad apsirikai, priėmei prastą sprendimą ir suklydai. Bandai išsivartyti, kad buvo tokia gera atmosfera, kad viskas taip skanu. Blemba, ir mes taip darėm. Straipsnis išėjo po gero mėnesio kai ten lankėmės, nežinau, ar išblėso ir praretėjo atmosfera, ar iš tiesų nebuvo taip gerai, kaip įsivaizdavom. Nuotaika tikrai buvo gera aplink sėdėjo smagi šeimynėlė su vaikais,kadangi jie buvo alkani įsijautėm į auklyčių vaidmenį ir žaidėm žaidimą, kas gali būti apvalus padėkliukas. Tėveliai iš pradžių žiūrėję su šypsenomis įsitraukė į žaidimą ir įjungė kūrybiškumą. O tada pasakiau: “kaip paprasta vaikams, pasako labas ir jau draugai”.  Suaugusieji turi keistas sienas, kurias pereiti padeda draugų draugų, bendradarbių statusas arba alkoholis (turiu omeny, kad suaugęs su kitu suaugusiu gali susipažinti per draugus, darbovietėje, galbūt užsiimdamas kažkokiu vienijančiu hobiu arba klube, bet tikrai neprieidamas prie nepažįstamo ir ištaręs: labas, aš Monika, o koks tavo vardas, pažaiskim?”. Vaikučiai pabiručiai yra laidininkai ir tai yra gerai. Pažiūrėkit parkuose mamos šnekučiuojasi, o senukai sėdi vieniši ir liūdni. Neabsoliutinu, bet tiesos yra. Mielai šnekučiavomės su šeimyna, o tada atėjo ta prėsko skonio žuvienė. Aš iš karto sakiau, kad tokia beskonė ir liūdna. Man ir grietinės trūko, bet ir ant prastos picos “le pikantiško” majonezinio padažo norisi ir pomidoro padažo ar juodos duonos kąsnio prie neskanių barščių. O man skanu, tokia natūrali, tyra, – iš priešais sėdinčių lupų keliavo žodžiai mano ausų link. Dėl skonio nesiginčijama, bet jei tokią žuvienę išvirčiau namie tai tikrai nebūtų palydėta ovacijomis. Po sriubos ant stalo puikavosi starkio tartaras, kuris greitai išblukino žuvienės prisiminimą, tarsi jos net ir nebūtų buvę. Tuo tarpu mus užkalbino iš dešinės sėdėję užsieniečiai ir nuotaika vėl įsisiūbavo. Jie buvo ką tik atvažiavę, pirmą kartą Nidoje, tad mes, žinoma, puolėm dalinti patarimus ir liaupsinti savo kraštą. Koks pasididžiavimas apima, tarsi girtum savo paties kiemą. Kol maloniai šnekučiavomės atkeliavo ir keptos žuvytės. Pasirinkimas nedidelis, meniuke tik šviežias tos dienos laimikis. Traškiai paskrudinta ant sviestuko, be didelių įmantrybių, kurių visai ir netrūko. Man išvis skaniausios kada nors valgytos žuvies prisiminimas yra – tik pagauta lydekaitė, išskrostais viduriais (mmm romantika), neskustais žvynais, papipirinta ir padruskinta kepta laužo iškasenose, įvyniota į foliją. Viskas – valgai ir jauti tyrą žuvies skonį. Tai čia buvo panašiai. Nors žuvienė, man asmeniškai, nepatiko, tuo metu išėjom laimingi, patenkinti, sotūs ir sužavėti. Išskubėjom prie jūros palydėti saulės ir niuansams galvoje paprasčiausiai neliko vietos. Dabar po kelių mėnesių, kritiškiau vertinant situaciją, gal ir pritarčiau, kad kainos mažumėle neadekvačios, bet žinau, kad ir vėl važiuosim ir vėl viskas kartosis ir tai bus mano pačios pasirinkimai, taip kaip dabar spjausi į vandenį, kurį jau planuoji, kada vėl gersi. Ar grįžom dar į Fisheria? Šiais metais ne, bet tik todėl, kad Urtės kelių Nidoje daug, o išbandyti norėjom ir tą ir aną.

Fisheria Nida

Žuvienė

Fisheria Nida

Kepta žuvis

Mažai kam rūpi, ko mes norim. Į Sofa de Pancho ar pavyko tą kartą nueiti? Ne. Pilna, pilna, vietų nėra, rezervuokite iš anksto, sekmadienį nedirbsime, pirmadienį taip pat.

Daugiau nedetalizuosiu ir neišsiplėsiu, bet valgėm paprastai – šaltekai Kupole, berods midijos Varnoj ir rūkytas šamas ant marių kranto (kurį, beje, atsivežėm į Nidą kaip gimtadienio dovaną).

Nida Kupolas

Kupolo šalibarščiai

Rūkyta žuvis

Kiek sėkmingesnė kiekybiniais matavimais, gastro kelionė ištiko mus apsilankius sezono įkarštyje, literaliai. Buvo karšta, saulė virė, mėnesėlis kepė, nors atvažiuojant dvi savaites Nidoj rodė tik lietų. O vietiniai rodė pirštu prie smilkinio ir sakė: kvailiukai, nežiūrėkit į tas prognozes, čia kitaip pas mus su oru. Šį kartą malkų į mišką eidami neėmėm, o tiksliau rūkytos žuvies į Nidą nesivežėm. Kadangi buvom šventai įsitikinę, kad visas dienas maždaug lis, tai buvom prisigalvoję įvairios veiklos, kuri galėtų atstoti gulėjimą pliaže. Viena tokių – važiuoti į Preilą ir tuose garažiukuose užsipirkti rūkyto karšio. Surpise, surprise, kadangi nelijo tai pasirinkom eko transportą – dviračius ir tikrai smagiai pasivažinėjom, ant dviračio vairo kabinom maišiuką su žuvim ir lėkdami atgal išsukom iš kelio, miško takais dardėdami aplankėm Bulvikio įlanką, o tada per oro uostą vėl išsimušėm į normalų dviračių taką. Nespėjom net išsivynioti parsivežtos žuvies, kai į kambarį atlėkė šeimininkutis rėkdamas, kad atvažiavo šviežiai rūkyta žuvis. Ir rodos, žmogus, tik ką parsivežęs jos, numynęs 16 km, turėtų sakyti “oj ačiū, dėkui, mums nebereikia”, taip nepasakė ir kaip šimtą metų žuvies nevalgęs išlėkė į kiemą. Nu klausykit toks pristatymas! Motociklo karzinkoj, šiltos, ką tik iš rūkyklos žuvytės. Čia jum ne koks garažiuko prekystalis. Paėmiau ešeriukų, kurių Preiloj net nebuvo. Ir tie ešeriukai buvo šimtą kartų skanesni, už parsivežtus, nepaisant viso mynimo džiaugsmo ir nuotykio potyrio.

Rūkyta žuvis

Rūkyta žuvis

O vakare tai jau eisim į Sofa de Pancho. Reikia rezervuoti staliuką? Žinom, žinom, bet ar rezervuojam? NE. Sveiki, sveiki, pilna, pilna, vietų nėra, rezervuokite iš anksto, sekmadienį nedirbsime, pirmadienį taip pat. REZERVUOJAM ANTRADIENIUI! Einam kažkur kitur, Meat steak’as nepriima, sako: “juk nerezervavot” ir pila druskos ant ką tik sofoje atvertos žaizdos. Bet pabandykit paskambinti už pusvalandžio, gal atsiras kokia vietelė. Sėdim ant laiptų ir skambinam. O! Vietos yra, kiek tik norit!. Pala, pala, o čia Nidoj ar Vilniuj? Vilniuj. Tai nerezervuojam žinokit, tolokai gausis mums.

Einam, nesakysiu kur, valgyti burgerio. Ir nusprendžiam, kad niekas nebesistengia dėl burgerio. Ne tik Nidoj, apskritai. Jau kelintą kartą nuliūdina, kai užsisakius mėsainį gauni gerai keptą kotletą tarp bulkos. Kai tik šis konceptas pradėjo skleisti savo žiedelius, tai visur kur benueisi, būdavo, mėsytė sultingiausia, bandelės tik pagal specialų užsakymą kepamos, kelis kart per dieną į kavinę šviežios vežamos, visokie pagardai, naminiai padažai, barbekiu su šokoladu, naminis majonezas su aukso dulkėm, šimtą valandų garinta pomidorų salsa ir kas tik nori. O dabar, sakau, belekas. Mėsa su kremzlėm, helmanso majonezas, net nebe pasistengiant įdėti kokių nors smulkiųjų svogūnų laiškiukų, kad atrodytų, jog “naminis”, batonas, sukaitęs salotos lapas ir aj. Arba išpindėjom ir seniai karo nebuvo, arba niekas nebesistengia dėl mėsainių.

Bo House

Ryte pavalgom pusryčius namie ir einam skanios kavos į Bo House. Žinom, kad čia reikia ateiti pusryčiauti, bet mes turim atsivežę kibirą pomidorų, kiaušinių (ne kibirą), žodžiu visko, kas dar buvo likę šaldytuve ir buvo gaila namie palikti beveik dviem savaitėm. Tai stengiamės valgyti, nestabdom! Ateinam tos kavos, o pusryčių meniuke – virti varškėtukai  (galima rinktis ir keptus), bet virti varškėtukai! Čia kaip desertas, o desertui mes, kaip žinia, turime atskirą skrandžiuką, kur visada yra vietos, nesvarbu, kad pagrindinis skrandis yra pilnut pilnutėlis. Taip jau gamta surėdė, kas mes tokie, prieš vėją nepapūsim, gyvenam kartą ne du. O jau skanumas! Kaip Urtė ir rekomendavo ėjom į Bo House visus likusius rytus ir pusryčiavom ten, pasakysiu tik tiek, kad vežėm atgal į Vilnių tuos pomidorus ir kiaušinius. Buvo nekoks atsitikimas su Benedikto bandele, sakė lyg nebegauna tokių, kokių reiktų, lyg dar kažkokia priežastis, bet ir patiems nepatinka ta bandelė. Viskas gerai, Nidoj ne taip lengva piršto spragtelėjimu gauti bandelių, tik baisiausia, kad Benediktų neištiktų mėsainių likimas. Visa kita buvo labai gerai ir labai skanu, Urtės rekomendaciją užskaitom!

Bo House Nida

Bo House pusryčiai

Kaštonas

Rašau ir meluoju. Vieną rytą ėjom į Kaštoną pusryčiauti. Visai netoli namų (realiai gyvenam tokioj geroj strateginėj vietoj, kad viskas po ranka), dirbti pradeda dešimtą, o mūsų paplūdimio teniso treniruotė vienuoliktą. Spėsim, greit pavalgom ir važiuojam į Šiaurinį. Ateinam ir užsisakom Urtės rekomendacijos, kuri skamba komiškai, iš pradžių ir patiems nejauku tai ištarti, bet kažką chi chi cha cha sakom: mums vegetarišką su kumpiu. Čia kaip “mums picą be pado”. Bet nieko, žinokit, visi viską supranta, Urtės rekomendacijas skaito daug žmonių ir jomis naudojasi. Jokia naujiena Kaštono šefams šis derinukas. Esmė paprasta – vegetariškame sumuštinyje daug daržovių, avokadas, o mėsiniuose pagrinde tik sūris. Tai gauni tokį gerą kombo. Sėdim prieplaukoje, išplaukia ekskursijos, su proseco į laivą lipą jaunimas, o mes laukiam. Laukiam laukiam, einam tikrinti. Pasimiršo, kad vegetariškas turėjo būti su mėsa, tad dar šiek tiek reikės pakepti, bet gaunam pažadą, kad bus dar skaniau. Ir tikrai traški traški duonytė, daržvovės veržiasi per kraštus ir viską pagardina kumpelis. Bet laikas spaudžia, jau reikia skubėti į treniruotę, išeinam su nebaigtais valgyti sumuštiniais ir beveik bėgom iki mašinos kramtant paskutinius kąsnius. Tai ir foto sumuštinių nėra, tik ilgesingas laukimas naršant telefone.

Kaštonas Nida

Laukiu vegetariško su mėsa

Sofa de Pancho

Pagaliau antradienis! Einam į Sofa de Pancho. Laukėm kelis mėnesius, jei jau taip grubiai. Meniu ne ilgas, išsirinkti nesunku. Užsisakom tacos ir po pagrindinį: krevetes ir ėriuko koją. Apšilimui – margaritos, kurios greit baigiasi ir prasukam antra ratą, kuriame mango margarita ir klasikinė su meskaliu, jei gerai pamenu, tai tarsi tekilos protėvis (cituoju vieną patikimiausių šaltinių pasaulyje – Wikipedia: “Tekila yra meskalio porūšis, nuo kitų meskalių tekila skiriasi tuo, kad gaminama pagal griežtus Meksikos Tekilos reglamentavimo tarybos nuostatus, tekilai taikomos kilmės apsaugos taisyklės”). Žodžiu meskalis yra stipresnio skonio ir kvapo ir tikrai kartą paragavęs, net ir kokteilyje jo nesumaišysi su tekila. Makt makt nei kokteiliukų, nei užkandžiukų, bet čia pat jau neša pagrindinius. Priešais mane – krevetės, o aš žiūriu kaip šuniukas į kaulą kito lėkštėje ir tvirtai pareiškiu, kad kaulas po mėsos nuvalgymo keliauja man. Koks geras procesas šio maisto valgymo – imi paplotėlį, dedi krevetę ar mėsą, grietinės, žolelių, pomidorų salsos – kiek ko nori ir valgai rankom! Apsilaižai pirštukus iš to skanumo. Nespėju įpusėti, pareina kaulas. Iš vis nekreipiu nei menkiausio dėmesio į aplinką ir grynai kaip pirmykštės bendruomenės atstovė tą kaulą rankomis griaužiu. Ant tiek skanu! Viskas tobulai, skoniai, tas valgymas rankomis, aplinka, muzikytė, personalas, kaip daina! Sėdim priputę, laimingi, kaulu išsimuzojus visą žandą, einam į lauką, nustojo lyti, reikia atsikvėpti. Kalbam su vietos šeimininke, tuo tarpu užeina kaip minimum keturios grupelės norinčių pavakarieniauti, tokių kaip mes kažkada buvom – be rezervacijos ir iš karto išeina. Lauks, gal dieną, gal mėnesį, kas čia žino, tas gyvenimas nenuspėjamas. Šeimininkei pasakojam, kaip skaniai čia rankom viską, kaip laukėm ilgai, kaip patinka. “Oj jūs pajutot mūsų dvasią, čia taip ir reikia!”, – sako ji ir šypsosi patenkinta, bet ne tiek išorine šypsena, kiek jausmas didėja, išsiplečia ir švelniai glosto visą ant Kuršių marių kranto stovintį namelį ir jame sėdinčius laimingus žmones. “Ilgai mus kritikavo, kodėl taip darot, o ne kitaip, kodėl tik tokiom dienom dirbat, kodėl tik vakarais, nesąmonė, blogai viską darot. Po septynių metų tikėjimo, kad darom gerai, nes mums taip atrodo, galim džiaugtis – gerai darėm ir dėl to, kad gerai ir dėl to, kad neklausėm JŲ”. Vėl įsisuka grupė naujų vakarieniautojų, pokalbis baigiasi šypsenom ir tipenam į vidų.

Sofa de Pancho Nida
Sofa de Pancho Nida

-Klausyk, galvoju, gal užsisakom tų nachos su sūriu….

-Kad jau užsakiau, – šypsausi ir gaunu pitaką už šį nuostabų sprendimą.
suprantant, čia kaip su  tais virtais virtinukais, vietos skrandžiukyje visada atsiras!

Sofa de Pancho Nida

Nachos

Sėdim apsipatenkinę ir rodos dar pasėdėtume, bet vis ateina “neužsirezervavę”, tai užleidžiam vieniems laimingiesiems stalą ir išeinam vauksėdami (wow, wow, wow).

Gerą darbą padarėm, kad stalą užleidom, taigi. Gamtelė atsidėkoja raudonos spalvos dangum, kurio būtume nematę, tokio gražaus, tokio išreikšto, jei būtume kiurksoję savo ilgai lauktame ir rezervuotame kampelyje!

Nida

Dangaus spalvos

Nida

“No filter”

Dervynas

Geri Urtės keliai, pagalvojau pasidalinsiu tik savo nuotykiais ir įspūdžiais, o kas liečia maistą, vietų koncepcijas, šefus – Urtė tai jau padarius, tai kam kartotis. Jei dar nesekat – būtinai tai padarykit, ir drąsiai pasitikėkit jos rekomendacijom, kur tik ji besilankytų. Ji ne koks dėdė, kuriam reikia vietą aprašyti kuo skambiau, sukiršinti kuo daugiau žmonių tekstu, kad gautų reitingo. Urtė viską aprašo aiškiai, lengvai, suprantamai ir palieka teisę nuspręsti pačiam žmogui ir, kas svarbu,  rašydama nesitaško purvais (čia turėtų būti žodis iš š raidės), o argumentais, kurie yra jos ilgamečio darbo maisto srityje ir meilės jam kuriant tinklaraštį Dervynas.lt, patirties rezultatai.

Urtės tinklaraštis: www.dervynas.lt

Urtės IG: urte_dervynas

Urtės FB: Urtė Mikelevičiūtė

Nida

0 Patiko!
0 Nepatiko :(

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *