Namų restoranas Žemaitijoje: "Pasaulio pakrašty"

Pasaulio pakrašty nu kaip

Yra tokia vieta – Namų Restoranas “Pasaulio Pakrašty”. Namų restoranas, ir tikrai, tiksliau sunku net būtų nusakyti. Viskas kaip namie: ir ta meilė ir šiluma ir tos porcijos “kaip pas mamą”, bet tose lėkštėse ne visai įprasti naminiai valgiai, o tikrų tikriausias restorano meniu: didkepsniai, salotos su pelėsiniu sūriu ir kriaušėmis, morkų sriuba su cinamonu… Tiesa, meniu nėra. Nei knygos odiniu viršeliu, nei laminuoto lapo iš kurio galėtum rinktis. Čia, “Pasaulio pakrašty” viskas kiek kitaip.

🍽️ Pirmą kartą besilankydami Žemaitijoje čia važiavome suvalgyti blyno, kurio šeimininkės nei kam kepė, nei planavo kepti. Bet mums labai reikėjo, todėl prašėme ir gavome. Žaliosios arbatos matcha blyną, su maskarponės kremu ir liofilizuotom avietėm – tikrą desertą, nors tikėjomės paprastai, bet čia taip nebūna. Po blyno ragavome ėrienos šonkaulius ir aikčiojom, kokio skanumo gali būti trinta pomidorų sriuba! Ir viskas iš čia esančio ūkio, kuris jau gavęs ne vieną apdovanojimą ir įvertinimą.

Virtuvėje, bet tokioje tikroje kaip namų, šeimininkauja mama su dukra, kurios prieš šiek tiek daugiau nei metus laiko nusprendė čiupti už pakarpos savo svajonę, įkurti restoranėlį, o savo ūkyje išaugintą produkciją jame realizuoti. Todėl čia viskas šviežia, natūralu ir taip skanu! Šeimininkė mama Raimonda mėgėja “sūriau”, todėl yra atsakinga už mėsą, savo “firminį” pelėsinio sūrio padažą, o dukra atstovauja mėgstančius “saldžiau”, gamina desertus, kepa tortus. Darna ir abiejų indėlis jaučiasi kiekviename maisto kąsnelyje. Neringa dar ir tapo nuostabius paveikslus (N.S.Art), kurie puošia restoranėlio sienas, neilgai, nes juos greit išperka.

🌿 Šeimos restoranas yra įsikūręs pačių ekologiniame ūkyje (Jusių Ekologinis Ūkis). Čia vietų nedaug – telpa apie 20 žmonių, o ir tikslo nėra daryti jį didesnį, mat idėja lieka tokia, kokia buvo nuo pat pradžių – maitinti skaniai, kokybiškai, kiekvienam su deramu dėmesiu. Rankos virtuvėje keturios ir jos turi gaminti su malonumu, o ne nuovargiu ir lėkimu. Maistas užsakomas iš anksto, suderinus laiką, laisvą datą (kurios mažėja taip greitai kaip Neringos paveikslai) ir meniu. Taip meniu yra šeimininkių galvose. Ir pasiūlymai, ką valgysite priklauso nuo to, ko šviežio jos turės. Dažniausiai čia atvažiuoja draugų ar šeimų kompanijos, kurios gali rinktis iš dviejų pagrindinių patiekalų, bet visiems reikės darniai nuspręsti, ką valgysite, dešimt žmonių negaus dešimt skirtingų karštų. Viską gaunate didelėse lėkštėse iš kurių, kas kiek nori tas tiek valgo: pasisemia sriubos, atsipjauna kepsnio, įsideda salotų. Jei lankysitės Žemaitijoje ir norėsite tiesiog užsukti, nesusitarę – kavos tikriausiai gausite, na, o valgyti labiausiai išalkusius nebent kiaušiniene pavaišins. Priklausomai nuo pagrindinio patiekalo, kaina žmogui svyruoja nuo 30 iki 40 Eur (sriuba, pagrindinis, desertas, gaivieji ir karštieji gėrimai).

🍽️ 🍽️Antrą kartą čia lankydamiesi šventėme gimtadienį, į kurį jubiliatas taip ir neatvažiavo 😀 Nepaisant to, gimtadienį atšventėme gerai ir labai skaniai. Išsirinkome trintą morkų sriubą pagal Oginskių receptą. Nelabai tikėtas pasirinkimas, bet kai papasakojo apie jos gardumą ir naujus, mums neragautus skonius, ilgai nesilaužėm ir vienbalsiai morkienę įtraukėm į gimtadienio meniu. Kadangi ėrieną jau buvom ragavę, o avies skonis dar ne visiem yra priimtinas, rinkomės saugų jautienos didkepsnio variantą. Didoki “steikiukai” kliuvo – vos ne po 1 kg vienas rib-eye’jus. Gavom šefių komplimentų – kriaušių su pelėsiniu sūriu ir riešutais, čia kol laukėm didkepsnio, nes patys vėlavom, beje, antrą kartą. Atsiprašom, bet viskas į gerą išėjo. Gal ir nereikėjo sriubos po du bliūdus suvalgyti, nes kai buvo įneštas steikas su burokėlių salotom, kuskusu ir padažais, jau buvo gan sotu pilveliuose. O žinojom, kad laukia tortas. Ypatingas, Neringos retai kepamas, nes ne iš tų, kur patiktų visiems, ir daug laiko reikalaujantis. Bet ką aš galiu pasakyti, tokio neragavau niekur ir, greičiausiai neragausiu. Daug sluoksnų perteptų kremu su graikiniais riešutais, kurių vienam tortui sunaudojama apie kilogramą. Kadangi torto lakštai traškūs, tai pertepus kremu, jie kelias dienas turi įsigerti ir tas tortas su kiekviena diena vis skanesnis darosi. Parsivežėm ir trise valgėm dar tris dienas, bet netaupydami, po gabalą, normaliai ir su paskutine diena jis buvo skaniausias. Gal, kad paskutinis gabalėlis, gal, kad tikrai prisirpo, bet jau torto gerumas – kartočiau. Tiesa, gavom paragauti ir tą dieną gamintą, į kitos kompanijos meniu įtrauktą šviežių bazilikų tortą, kaip aš vadinu – pensininku, nes toks minkštutis, purutis, kramtyti beveik nereik. Labai skanus, gaivus, vasariškas, bet patikėkit, tas riešutinis sviestinis lakštinis (mums atvykus Neringa staigiai sugalvojo pavadinimą: “Riebus graikas”) paliko gilų įspaudą mano širdy, o gal ir ant pilvo, bet į pasaulio pakraštį trenkiesi ne kūdintis. Net vanduo saldus. Iš karto klausiam: iš kur saldumas? Neringa pasakoja, kad gamina mėtų sirupą, kurios pačios ir auginamos. Abi juokiasi, kad mamos darže vaistažolės, o pas Neringą mėtos ir prieskoniai.

❤️Taip ir būna čia dažniausiai – užsuka vieną kartą, o tada jau tempiasi draugus, šeimos narius ir važiuoja vėl ir vėl. Sėdi ramybės oazėje, vitrininius langus nuo saulės dengia didžiulio ąžuolo lapai, raibuliuoja vanduo ir nosį kutena kvapai iš virtuvės. Lauki su nekantrumu, kada skonio receptoriai prisilies prie tų spalvingų ir su meilę ruoštų patiekalų. Jei vertinčiau restoranus žąsimis – atiduočiau visas įmanomas ir dar pridėčiau! 🦆🦆🦆🦆🦆🦆🦆🦆🦆🦆 Jeigu prieš tai rašiau, kad Žemaitiją aplankyti vertą, tai aplankymas užsukant čia yra pati geriausia rekomendaciją, kuri kada nors buvo skambėjusi iš manęs.

0 I like it
0 I don't like it

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *