Kelionė į Vietnamą. Šešta dalis.

Vietnamas, nu kaip, kelionė

Grįžtam į Lietuvą

Aš nežinau, ar visi suprato, ar ne, bet mes planavom Azijoje praleisti bent jau pusmetį. Bet taip jau atsitinka, kad planai žlunga. Ten ir patarlė tokia yra, kad kažkas juokiasi kai mes planuojam. Galima verkti, o galima juoktis kartu. Mes šiandien su šypsenom! 

Atsakymai

Žinau kad yra fanų klubai, ok, mini fanų klubeliai. Vienas girdėjau egzistuoja Šiauliuose, kitas Teo, nu ir realiai viskas. Tik apie tuos du ir girdėjau. Čia kalbu apie „Nu kaip“ puslapį. Bet ne tik mini fan klubeliai, o ir draugai draugeliai dar vis negali suprasti kas atsitiko, kur dingo įrašai? Kur dingome mes? Aš pagalvojau, kad jeigu skaityčiau kažkieno dienoraštį ir staiga suprasčiau, kad nėra paskutinių puslapių ir nebesužinosiu kaip ten viskas baigsis, tai a) susierzinčiau, b) susinervuočiau, c) ištiktų isterika (aš žinau, kad rašosi isterija, bet man patikdavo kaip Orijus sakydavo isterika, ir man atrodo, kad isterika žodis geriau apibūdina tą būseną apie kurią aš čia rašau. Isterija – daugiau pasireiškianti išorėje, isterika – vidinė busena). Dar žinau, kad niekam nei a nei b nei c variantas netinka. Jūs tiesiog užgriaužė SMALSUMAS, kuris kaip teigia lietuvių liaudies pasakos: „pražudė pelę“. Man išvis gaila visada pelės (ypač Jerry‘io) ir trečio brolio Jono.

Išrišimas

Mieli ir nemieli draugai, mes sakėm, kad išvažiuojam pakeliauti po Aziją ir ten būsim (spaudžiu caps lock) KIEK NORĖSIM. Tai norėjom tik tiek – mėnesį. Ne šeimos pagausėjimo nebus. Priežastys tokios:

Mums nepatiko Vietnamas;

Mums buvo per karšta;

Mums buvo per brangu;

Mums buvo nuobodu (negalėjom kasdieną keliauti ir tyrinėti aplinką, nes turėjom dirbti);

Mums trūko komforto;

Mums buvo žiauriai neskanu;

Aš pasiilgau automobilio;

Mes iš nuobodulio sugalvojom milijoną dalykų, ką norim veikti grįžę į Lietuvą;

Supratom, kad gyvenam kartą ne du (cit. Pgl Ž.G.)

Grįžom padaryti tą milijoną dalykų, kol dar ne vėlu.

Vakar susirašinėjau su draugu ir jis papasakojo naują savo suvokimą: „kartais tam, jog suprastume, ko mums nereikia, mes turime tai pabandyti“ (A.Ž.). Kad įtikinčiau galiu papasakoti jo istoriją, kai mergina paprašė juodo tušinuko, bet po to kai užrašė sakinį su juo, pareiškė, kad jai nereikia juodo tušinuko. Nereikia! Nenori! Bet kol neturėjo tai labai norėjo. Tai ir mums taip. Atrodė, kokia laimė turėti galimybę keliauti, kažką ten „aceit“ nieko neveikti, mirkti jūroj ir laukti visą dieną, kad pamatytum kaip iš palmės iškrenta kokosas. Pasirodo nei laimė nei nelaimė.

Keliautojų tipai

Mes supratom labai paprastą dalyką – yra keli skirtingi keliautojų tipai. Yra keliautojai ir yra atostogautojai. Tada keliautojai skyla į, tarkim, turtingus galinčius (turinčius pinigų keliauti patogiai, per daug netaupant ir t.t.) ir į neturtingus, bet labai norinčius (Azijos kraštai tokiems dėkingi, nes gali gatvėj ir už centus pavalgyti ir miegoti vienam kambary su dar 5 žmonėmis už 6$, o turbūt ir pigiau, aš nesigilinau). Atostogautojai irgi skyla ir dvi grupes (plius visada būna kokie nors tarpiniai arba radikalieji variantai): atostogautojus tinginiautojus ir atostogautojus turistautojus, kurie nori išnaudoti savo atostogų laiką pamatydami viską, apsilankydami visose muziejuose ir visą kitą. Dabar prašom atspėti, kokie keliautojai esam mes? Aišku antras a. Atostogautojai tinginiautojai. Dabar tai aišku. Kai važiavom ir kroviausi 15 kg tašes, atrodė, kad bent jau pirmas a. Nu pasirodė, kam nebūna. O jeigu ir būtume buvę pirmas a, tai tos kuprinės po 15kg visai ne į temą. Jei esi keliautojas, pasiimi būtiniausius daiktus, kuriu telpa daug, nes šiaip jau šilta ir vasariniai rūbai nieko nesveria, pasižiūri, kad svoris būtų iki 7kg (tiek reikia, kad nemokėtum už bagažą, kas yra kokie 80% bilieto kainos, aš kalbu apie skrydžius tarp Azijos šalių) ir lengvai sau skraidai ar tai važiuoji traukiniu, autobusu, tuk tuk, dviračiu, motoroleriu nu kažkaip judi laisviau, o ne su kuprine ant nugaros 15kg, plius kuprinė ant priekio, kurioje kompas, knygos, laidai ir dar kažkas, nes viskas į tą kur 15kg ant nugaros, juk netelpa. Taip mes padarėm daug klaidų planuodami, o tiksliau įsivaizduodami ir dar tikėdami internetu (man vis skamba to surferio žodžiai: INTERNET LIES). Pirmąją šalį reikėjo rinktis tikrai ne Vietnamą, galbūt Tailandą, o galbūt reikėjo išsirinkti vieną šalį ir važiuoti ten, o apsistojus ieškotis draugų, kurie ten taip pat gyvena (vadinamųjų expat) ir dirbant po truputi ištyrinėti vieną šalį. Aš vis dar nežinau kaip reikėjo. Bet beveik žinau, kaip bus.

Bus taip

Puslapis liks, svetainė irgi. Tik kelionė bus ne po pasaulį, o po Lietuvą. Aš stipriai tikiu, kad koks tu esi tokia tavo ir aplinka. Tik prieš keletą metų A. Mamontovo daina „Ufonautai“ visiškai kitaip suskambo mano galvoje, nes matyt sutapo tai ką aš supratau ir ką supratęs Andrius buvo jau seniai. Noriu pacituoti: „Kaip tiki taip ir yra, kaip žiūri taip ir matai, ko bijosi tas ir bus, juk visad pasirinkt gali“. Išrankiojau tai, kas dainoje, mano manymu, yra svarbiausia. Aš matau Lietuvą su didelėm galimybėm ir perspektyvom, aš turiu čia ką veikti, man smalsu sužinoti, kiek daug gerų mažų ir didėlių dalykų čia slepiasi, kažkur užkritę už pramogų pasaulio naujienų portaluose. Mes labai mažai šnekam apie tai apie ką reikia šnekėti, o kalbam apie kitus žmones, aptarinėjam, kas užsidėjo tą pačią suknelę į eilinį nesąmoningą žvaigždžių vakarėlį. MAN NEBEIDOMU. Aš noriu, kad mane pasiektų kokybiška informacija, kuri man būtų naudingą, o galbūt naudinga mano draugams ir aš noriu dalintis. Nebegaliu pakęsti žmonių, kurie viską laiko sau ir galvoja, jei pasidalins informacija tai kitas padarys geriau, pavogs idėja ar dar kažkas tokio atsitiks. Nu ir padarys ir tegul daro, čia normalus procesas – arba tu geriausias, arba yra geresnių. Nustokim pavydėti, nustokim gailėti, nustokim viską gniaužti tik  sau sau sau. Sharing is caring (aš negaliu išversti, nes nerandu sąskambio, bet esmė tokia, kad kai daliniesi tai būna viskas gerai, net jei ir kitas padaro geriau, pagalvokit apie tai, kad kažkam padėjot!). Čia kaip atsiprašau “debiliški” mokytojai, kurie sakydavo tik Dievas vertas 10, 9 – mokytojas, o mokiniui jau nuo 8 ir dažniausiai dar žemiau lieka. Man atrodo, kad mokytojas geriausias tas, kurį kažkada jo mokinys pranoksta. Bet aš nebeaiškinsiu kodėl, jeigu jums atrodo kitaip – tada eikite ir skaitykite ką nors kitą. Kaip suprantant, mes keliausim po Lietuvą ir dalinsimės gera informacija. O jeigu kartais ji bus bloga, tai žinosim, kad klysti yra normalu ir kai ji taps geresnė – pranešim su keliais šauktukais ir pasidžiaugsim. Ir noriu, kad uždavus klausimą “nu kaip?” man žmonės atsakytų – GERAI! Kad tokiems viesiems “nu kaip čia toj Lietuvoj skurdas ane, kainos didelės, tas pats per tą patį?“ Visi sugebėtų argumentuotai pasakyti, kad ne! Turim tiek daug gabių žmonių, inovatyvių verslų, gražių iniciatyvų, nuosotabių idėjų, gražių vietų ir gėrio. Apie tai metas kalbėti dabar. Kodėl mes? Todėl, kad:

Susipažinkite – Dovilė

Dovilė rašys kartu. Ji jau seniai rašo, apie maistą, apie geras vietas, apie geras knygas, apie gerus video, kuriuos reikia pažiūrėti, apie geras idėjas, kurias reikia išgirsti.  Man labai patinka tokia mintis: „su vienu markeriu aš galiu apipaišyti beveik viską išskyrus jį patį, su dviem – galima apipaišyti VISKĄ. Dovilė plačiau prisistatys pati. Toks ir bus jos pirmas įrašas. Aš labai laukiu – laukiam kartu.

Nu kaip?

 

0 I like it
0 I don't like it

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *