“Buitekas”
Nėra taip, kad visą laiką keliaujam ir kiekvieną dieną kaupiam įspūdžius. Kai ilgiau apsistoji vienoje vietoje, prasideda paprasčiausias buitekas. Būna dienų, kai net neišeinam iš savo namų. Kaip viena italė sakė: „šiandien pajudėjau tik todėl, kad reikėjo pavalgyti“. Mums ir būna kažkas panašaus. Nors jūra už keturių minučių, net ir išsimaudyt ne kasdien nueinam. Bet buitekas irgi čia įdomus.
Vanduo
Tik šaltas. Maudykis kiek nori. Labai gerai atgaivina ypač ryte, ir aišku gerai atvėsina prieš miegą. Būna girdžiu duše ką nors besimaudant ir leidžiant tokius garsus:“ auč, oh, aaaj“. Aš pradedu nuo kojų, tada lengviau visą kūną pripratint. Šiaip jau ir Ho chi mine viešbutyje supratom, kad karštas vanduo čia kaip moters nuotaikos – čia yra čia jau nebe. Mačiau vietiniai turi vandens talpyklas išsikėlę ant stogų, kaip suprantu, per dieną prikaista.
Plaukų džiovintuvas
Nei yra nei reikalingas. Kaip ir visi kiti moteriški reikalai: pudra, tušas, antakių pieštukas. Bet aš vis tiek viską atsivežiau. Ir taip kiekvieną dieną vis mažiau visko reikėjo. Iš pradžių visas komplektas, kitą dieną tik tušas ir antakiai, trečią dieną tik tušas, antra savaitė tik kremas nuo saulės. Ir labai džiaugiuosi, kad 70 SPF. Mačiau Andrius postino Šri Lankoje radęs 110. Kartais prireikia ir tokių. Prisimenat kelionę motoroleriu?
Gyventojai
Po kiemą laksto vištos, gaidys ir viščiukai. Kartais išbėga link gatvės, tai namų tvarkytoja su šluota pargena visus namų link. Tvorų, aišku, nėra. Lina klausia, ar yra beždžionių. Sakau ne, bet turim žiurkių, vorų ir driežiukų. Bet paskui prisimenu, kad kalnų papėdėje yra džiunglės, o juose beždžionikių galima sutikti. Tai tas driežiukas, kurį radom kambaryje vis dar gyvena su mumis. Mažiukas ir mielas. Tokių pilna, bet matėm aną dieną ir didelį, su tokia raudona juosta, ryškus ir gražus. Vorą, kaip teigia merginos, delno dydžio rado ant lovos. Cypė visas hostelis. Savininkas apsiginklavęs šluota drąsiai ėjo voro vyti lauk (kaip suprantant, šluota yra ginklas nr.1). Vyko paieškos, panašiai kaip su Molotkovu. Stovi visi gyventojai, žiūri, kas bus, bijo, bet tą vorą nori pamatyti. O jis po lova kažkur. Žodžiu viskas nurimo ir su antru cypimu voras buvo pagautas. Apie žiurkę. Žiurkę, kuri gyveno ant stogo. Jaučiu „fit“, nes kiekvieną rytą apie 3-4 pradeda ten bėgioti. Pirmą kartą kai išgirdom, tai šokom iš miegų ir jungėm šviesą, galvojom, kad kažkas įsibrovė į mūsų kambarį! Dabar žinom, tai nebešokinėjam, bet ta žiurkė vistiek mane prižadina. TIKRA ŽIURKĖ.
Skolos
Daug kas sako, kad vietiniai gyventojai čia dar nesugadinti. Įsitikinam patys. Nueinam į parduotuvę pirkti užkandėlių. Kainos labai neaiškiai idėliotos. Jeigu lentynoje yra penkios prekės, tai kainos yra kokios dvi. Suprask kaip nori. NU kaip norim taip ir suprantam. Pinigai iškeisti paskutiniai (prisimenat prieš dvi savaites buvo milijonai! O kas liko dabar…). Turim 200 000. Suma 220 000. Išsprogdinam akis, kad apsiskaičiavom ir sakom „no need juice“. Supranta, kad nebeturim babkių. Deda sultis atgal į maišiuką ir sako su šypsena: „tomorrow“. Nespėjom apšilti – jau prasiskolinę. Kitą dieną sąžiningai nešam skolą. Pasitinka su šypsena. Viskas gerai, vietinių negadinam.
Kainos
Arbata kainuoja dvigubai daugiau nei alus. Arbata 15 000 vs alus 8000. Nu tai kas gers arbatą, kai tokia prabanga? Maisto kainos įvairios. Bandom vis ką nors naują aplink. Vakar valgem SUB kebabą. Suprask, SUB kaip SUB WAY, o KEBABAS, kaip gal mėsa papjaustyta. Žodžiu mini prancūziškas batonas, perpjautas per pusę, įdėta mėsos, agurkų, morkų (wtf) ir minimalus padažas (nepalyginsi su lietuviškai kebabais lavaše, kur bėga padažas ir nuodėmė, kad jį valgai). Tai toks sub kebabas apie 2,5 dol. Pusryčius stengiamės pavalgyti namie: kiaušinienė 1,5 dol. arba blynai 2 dol. Penktadienio vakarą – all you can eat barbeciu. Laukiam.
Laisvė
Dėl saugumo sumetimų, patiems hostelio gyventojams gaminti maistą ar gėrimus, draudžiama. Kiekvieną rytą su tuo juodos degintos kavos maišeliu lakstau ir prašinėju, kad kas nors iš dirbančių užpiltų ir padarytų. Ačiū Gabrielei (prižadėjau, jai padėkot už tai, Gabriele, matai? Tęsiu savo pažadus), kuri beveik visus rytus ir darė tą kavą. Tai vėl patirtis į patarimą virsta – jei gyventi vienoje vietoje, reikėtų bent jau mini virtuvėlės, arba bent jau arbatinuko funkcijos, kur pats laisvai kada ir kiek nori tos kavos pasidarai, arba pvz.: užsipili makaronų (pusę dolerio, tikrai skanūs).
Privalumai
Nepaisant laisvės trūkumo pasidaryti kavą, hostelis yra nuostabi vieta, kur atkeliauja žmonės iš viso pasaulio, ir aišku apie kiekvieną žmogų būtų galima parašyti po knygą, kiek istorijų, kiek kitokio požiūrio į gyvenimą, kiek skirtumu ir tuo pačiu kiek panašumų. Sunku turbūt rasti kitą vietą, kur per dieną gali susipažinti su keliolika naujų žmonių.
„Big kid“
Aš pasikartosiu, bet kokia aš tundra. Žmogus sako: „aš iš Pietų Afrikos“. Žiūriu į jį, sulėtėja mąstymas. Kodėl baltas??? Tai jeigu aš ne tokia viena, kur išgirdus žodį „Afrika“ mintyse užsilikęs vaizdas iš mokyklos knygučių, kur smėlis ir juodukai vaikiukai – tai prašom pagooglinti kaip atrodo pvz.: Johannesburg. Žmonės net ir šiokią tokią žiemą turi (-1), bet čia retai. Šaltuoju periodu būna +6. Tai šis vaikis (aš taip jį praminiau „big kid“, nes dar ganėtinai jaunas 22, bet išvaizda, nebevaikiška), atvyko čia dirbti. Šiaip jau buvo taip, kad tiesiog keliavo ir prieš porą savaičių čia apsilankė ir taip patiko, kad susitarė su bosu, jog grįš ir galės porą mėnesių padirbėti. Tai kai vakar atvažiavo sakė: „omg dream comes true“. Labai smagus, pleputis, pilna istorijų! Pasakojo apie masažą Kambodžoje, kai tikėjosi paprasto, o eigoje pradėjo darytis su laiminga pabaiga, tai jie trise taip išsigando, kad pabėgo iš to „masažo“ salono. Žodžiu žvengėm visą vakarą.
Indas
Kitą vakaro dalį kalbėjau su indu. Kurio plaukai iki kelių. Nes tokia religija. Vadinasi Sikh. Irgi galit pagooglinti. Bet kas tingės tai trumpai: religija labai jauna, susikūrus prieš 500 metų, religijoje nėra dievo, yra 10 guru, kurie turi tam tikrą hierarchiją, ėsmė, kad visi yra lygūs. Kaip jis pats pasakojo, kasdien jie renkasi vienoje šventykloje ir kartu valgo –tiek vargšai tiek turtuoliai. Šventykla ruošia maistą iš aukų. Kas kiek gali tas tiek duoda. Maistas vegetariškas, beveik veganišas – jokios mėsos, žuvies, kiaušinių, pienas tik bufalo, nes karvės yra šventos. Prisimenu kaip su draugais valgėm indų restorane Vilniuje ir iškilo klausimas, kas melžia tas jų karves. Papasakoju šia istoriją jam. Atsakymas paprastas – pamelžia vietiniai, bet to pieno vis tiek negeria. Klausinėju apie plaukus, kas atsitinka jei nusikerpa ir panašiai. Pasirodo galima ir kirpti, bet jis nenori. Ir žuvį berods valgo, nes religija ganėtinai lanksti. Svarbiausia- lygybė. Ir visi lygūs, net nėra taip, kad jų religija traktuojama kaip geresnė už kitų, nėra taip, kad netikintys ta religija degs pragare. Visi visi lygūs. Bet Indijoje labai didelis skurdas, atlyginimas apie du dol. per dieną. O mokslai kainuoja apie 22 000 $. Spėkit, kas gali sau tai leisti? Bet jei jau baigei – tai turėsi gerą darbą. Gyventojų skaičius 1,3 bilijono. Juokėmes iš Lietuvos skaičiukų. Prognozės rimtos – jei demografiniai rodikliai nesikeis, kažkur apie 2020 tuosius, gyventojų skaičius susilygins su Kinijos populiacija. Toliau pasakoja apie vedybas. Iš tikrųjų kalba pasisuka apie saugumą Delyje. Sako, vienai moteriai negalima, netgi užsienietei. Prievartavimų skaičius gėdingas. Bet vietiniai europietišką aprangos stilių, kai matosi nuogos rankos ir kojos traktuoja kaip provokaciją, todėl neva „jos pačios nori, kad jas prievartautų, jos provokuoja“. O kodėl taip yra sako, ar žinai kaip vyksta vedybos? Prisižiūrėjus filmų, sakau tai tėvai nuo vaikystės nusprendžia. Šiaip jau kažkas panašaus, bet tiesiog yra įdedamas skelbimas į laikraštį: „Mano dukra Monika (tarkim) graži blondinė (Indijoj aišku taip nebūna), baigusi tokius ir tokius mokslus, gerai gamina, ieško vyro. Ir pridedamas telefono numeris“. Nėra nuotraukų tik dvi eilutės teksto. Susidomėjęs skambina, susitria, kada atvažiuoti į namus. Atvažiuoja apžiūri, jei patinka sako „ok i want to marry her“. Čia maždaug 5 minučių trukmė nuspręsti. Klausiu, o kas nutinka, jei jaunoji nenori, o vyras nori? Tada jaunosios tėvai sako: „nu tu pagalvok, va geras gražus jaunikis, juk nori?“. Ir ji tada sako, kad nori. Žodžiu sprendžia vyras. Beje, indo vardas Moka. Pasakojo istoriją, kaip Satbukse užsisakinėjo moką ir jo klausė vardo, kad ant puodelio užrasyti. Nu tai įsivaizduojat: moka moka, name? Moka, no cofffee moka, name? Name moka. Moka moka ir dar susimoka uz moka. Žvengiu pati.
Author Profile
