Vieno priešo nebėra, bet čia kaip su devyngalviu slibinu – vieną nukerti, atsiranda dar du. Kilnoji rankas, taikaisi į priešus, žvelgi į kosmoso platybes ir sukiojiesi aplink, vienintelis dalykas, kuris sugrąžiną į realybę draugų juokas, kurie stebi tavo judesius ir mato ekrane tai, ką tu jauti ir kokioje erdvėje esi. Čia tik apšilimas….
Kiek rimtesnis išbandymas laukia ant dangoraižio atbrailos. Atsiduri didžiuliame mieste, kyli liftu aukštyn, o kai durys atsidaro pamatai medinę lentą ir aplink atsiveriančią miesto bedugnę. Kol stovi kambaryje ir tau pasakoja, kokią užduotį reikės atlikti, mąstai, kad tai bus vieni juokai. Kai viskas vyksta virtualioje realybėje pradeda stipriau plakti širdis ir kiekvieną kartą pažiūrėjus žemyn drebėti kojos. Reikia užlipti ant lentos ir paimti jos pabaigoje esantį skanėstą. Kartais tai būna spurgos, kartai tortas. Kai ant lentos nieko nebelieka – reikia šokti žemyn. Virtualioje realybėje žėmyn – nuo dangoraižio, o tikrovėje – praktiškai tiesiog ant kambaro grindų padaryti paprasčiausią šuoliuką. VR kambario vadovas Šarūnas Miliauskas sako, kad pusė žmonių vis dėl to nedrįsta žengti žingsnio pirmyn. Kartais tam prireikia net keliolikos minučių. O kartais nepadeda niekas ir aukščio įspūdis ir baimė nugali. Jausmas neįtikėtinas. Kovoji ne tik su baime, bet ir su savo protu, kurį bandai įtikinti, kad tu stovi kambaryje ir viskas ką matai bei girdi tik virtualus pasaulis, kuriame tau negali nutikti nieko blogą.
Tai tik keletas patirčių, kurių galima tikėtis VR kambaryje. Galima slidinėti kalnuose, pilotuoti lėktuvą, kovoti ringe, vairuoti lenktyninį automobilį, vaikščioti po kalnus ar šaudyti zombius. Virtualios realybės kambarys duris vilniečiams atvėrė simbolišką dieną – balandžio pirmą. Š. Miliauskas sako, kad dažniausiai virtualios realybės kambario lankytojai sako, kad vaizdas per televizorių neatrodo toks baisus, kaip patekus į jį virtualiame pasaulyje. Tiesa, vienas iš dešimties lankytojų į virtualios realybės išbandymus reaguoja gan šaltai, tačiau tokiems „stiprių nervų“ žmonėms labai tinka žaidimai, kurie įtraukia savo turiniu, todėl naujame, daug kam dar neatrastame pasaulyje veiklos užtenka visiems. Virtualus realybės įrangą galima išsinuomoti ir persikelti į kitą pasaulį tiesiog savo namuose ar ofise. Tokia pramoga tampa vis dažnesniu švenčiu ir vakarėliu atributu. Iš tiesų smagu ne tik pačiam patyrinėti kitą erdvę, bet ir stebėti, kaip sekasi įveikti užduotis ir susidoroti su savimi, savo draugus. Svarbu – negalima nerti į virtualų pasaulį vienam. Kartais emocijos būna tokios stiprios, kad tikrąja to žodžio prasme, verčia iš kojų. Nugriūti bent kelis kartus matant kaip trenkiesi į didžiulę uolą ar krentant nuo skardžio pavyksta beveik visiems. Todėl turi būti žmogus, kuris prižiūrėtų judesius ir judėjimo trajektoriją realiame kambaryje. Na ir būtų gerai, kad virtuali realybė netaptų mielesnė nei tikras gyvenimas, kuriame, deja, paimti torto, esančio ant dangoraižio atbrailos, nepavyktų…
Author Profile
