Danas Macijauskas: kelionės tapo neatsiejama gyvenimo dalis

Sekantiems Dano keliones labai pasisekė. Kadangi jis yra fotografas ir video montažo specialistas – nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriais jis dalinasi dažnai priverčia aikčioti. Nauja Dano aistra – fotografija iš drono, suteikia galimybę pamatyti neatrastą kitų šalių grožį ir tęsti savo aikčiojimą.

Kada prasidėjo tavo kelionės ir kodėl?

Pirmoji mano kelionė buvo dar berods 1998 metais, į Daniją, jau tada, paragavęs kelionių su kuprine supratau, kad noriu keliauti. Tačiau tam nebuvo galimybių iki pat 2010 metų (išskyrus porą neilgų kelionių), kai persidirbęs, pavargęs nuo rutinos, kasdienybės, pagal taisykles susikurto gyvenimo, aš su 25 metų senumo automobiliu, šuniu, stipriai ribotu biudžetu pajudėjau į kelionę po Europą neribotam laikui.

Kiek šalių jau aplankei? Kurios paliko didžiausią įspūdį, kodėl?

Nesenai skaičiavau keliose šalyse lankiausi ir suskaičiavau 48. Galiu būti ir neteisus, nes kai kurias Europos šalis net pamišau ar esu aplankęs, ar ne. Kiekviena vieta palieka savotišką įspūdį, kai kurios vietos net ir palikusios daug pozityvių emocijų, nebetraukia sugrįžti, o į kai kurias vietas noriu sugrįžti kasdien. Man labiausiai patikusių šalių sąrašo pirmojoje vietoje yra Indonezija, o tiksliau jos sala – Balis. Tiesiog toje vietoje mano siela dainuoja. Ten yra pakankamai ir veiklos, turiu draugų, nuostabios gamtos, bangų, gero oro. Taip pat beprotiškai patiko kelionė į Venesuelą, tačiau sugrįžti ten būtų labai sunku. Ne vien dėl to, kad tai yra viena nesaugiausių šalių pasaulyje, bet ir dėl to, kad žmonės, kurie ir privertė pamilti tą šalį, yra jau emigravę. Venesuelos gamta, vėjas (kaitavimui), vanduo, žmonės, kainos (žiauriai pigu) yra dalykai dėl kurių norisi lėkti atgal. Taip pat į atmintį įstrigo Meksikos kaimelis – Sayulita – jame sutikau daug pačių nerealiausių žmonių, patyriau fantastiškų emocijų kuriant gatvės menus, fotografuojant, kuriant video (nuo to laiko pradėjau keliones įamžinti mažuose video reportažuose), kasdien galėdavau mėgautis bangomis su banglente, vaikščioti tik su šortais ir šlepetėmis visą parą, nes oro temperatūra retai kada nukrisdavo žemiau 30 laipsnių. Taip pat labai džiaugiuosi dabartine lokacija – Pietų Afrika. Aš čia atvažiavau gaudyti vėjo, bet visko gavau su kaupu – susipažinau su geriausiais pasaulio kaituotojais, nufotografavau didžiausią jėgos aitvarų renginį, apsigyvenau su būriu bendraminčių, su kuriais nenustojame keliauti, sportuoti ir dalintis džiaugsmu. Cape Town’as ir jo apylinkės yra fantastiško grožio.

Kuo skiriasi žmonės kitose šalyse? Ką pastebėjai, kokie jie, kuo panašūs, kuo skiriasi? Jie laimingi? Kas turi tam įtakos?

Kiekviena tauta yra skirtinga, kiekvienas žmogus yra panašus. Vieni turi daugiau emocijų, kiti mažiau. Be abejo pietiečiai yra ramesni žmonės (nors niekaip nesuprantu to mito, kad pietiečiai karštakošiai… ), gyvenimo tempas ten yra lėtesnis, poreikiai mažesni, viskas dažnai daroma „rytoj“. Lietuviai gali vienas kitam ir būti nedraugiški, bet mes užsieniečius dažnai priimam labai šiltai ir keliautojai dažai mini, kad mes turbūt esame viena draugiškiausių tautų. Keliaujant pastebiu, kad draugiškiausi žmonės yra vargingiausiose vietose, agresyviausi, labiausiai politiškai korumpuotose šalyse, neutraliausi, mažiausiai emocijų rodantys – turtingose šalyse.

Mes visi galime būti laimingi, jei tik mes to norime. Tačiau iš bendro vaizdo, kas matosi ir kelionėse, ir spaudoje – pasaulis yra nelaimingas. Laimingiausi žmonės yra tie, kurie atranda save kažkokiose srityse, nesvarbu iš kur jie būtų. Dažniausiai sutinkami laimingi žmonės yra narai, banglentininkai, kaituotojai ir kiti aktyviai gyvenantys žmonės.

Nors daugiausiai šypsenų netrūksta iš neturtingų žmonių, tačiau, kad ir iš išorės atrodantys laimingi, tokie žmonės dažnai po šypsena slepia sunkumus ir neviltį.

Kai kalbinu tave esi PAR mieste Cape Town‘e, kokie įspūdžiai iš čia?

Cape Townas turi daug pasiūlyti – vandens sportus, kaip kaitavimas, banglentės, daug įvairiausių vietovių kalnų laipiojimo mėgėjams, nardymas su ruoniais, baltaisiais, mėlynaisiais rykliais, įvairiausių šalių virtuvių restoranus, koncertus, festivalius ir daug puikaus laiko praleidimo būdų. Gamta čia pribloškianti. Čia radau savo vietą – apsigyvenau kaituotojų name, su jais tyrinėjame aplinkines vietoves ir siūlomas atrakcijas.

Tavo istorija: „keliautojas be pinigų“. Kaip taip išvis įmanoma? Turbūt keliaujant be pinigų kelionės tampa šiek tiek kitokios, reikia kažkaip „suktis“, kaip tai padaryti? Kas padeda?

Keliavau beveik be pinigų tik pačioje pradžioje, tada neturėjau kito pasirinkimo, su laiku supratau, kad labai norint viską galima nuveikti. Dabar jau stengiuosi prieš išvažiuodamas bent šiek tiek pasitaupyti. Tačiau dažnai tenka padirbėti už nakvynę, maistą, pramogas. Kad ir dabar – kuriu filmą hosteliui, kuris mane mielai priima gyventi nemokamai. Kadangi jau turiu viso „sukimosi“ patirties, dažniausiai gauti tokių mainų pasiūlymų tampa vis lengviau ir lengviau. Taip pat su laiku susikūriau nedidelį internetinį verslą, kuris man padeda judėti.

Keliaudamas išbandei daug aktyvaus laisvalaikio rūšių: burlentės, vandenlentės, nardymas, banglentės, jėgos aitvarų sportas. Ar tai pakoreguoja kelionės maršrutus? Kiek mums žinoma, įsimylėjai jėgos aitvarų sportą, pasidalink, kur geriausi „spotai“?

Nors pirmos kelionės pradžioje ir negalvojau visai apie vandens sportus, tačiau po kelių mėnesių beprasmių kelionių supratau, kad kažko man gyvenime trūksta. Esu dėkingas žmogui, parodžiusiam man banglenčių sportą. Nors 2011 sausį buvo labai sunku prisiversti lipti į Šaltą Atlanto vandenį Portugalijoje, tačiau tas lipimas ir mokymasis surfinti stipriai pakoregavo mano gyvenimą. Nuo to laiko visos vietos, į kurias važiuoju, yra vienaip ar kitaip susijusios su vandens sportu. Na, o ilgų bangų gaudimu metu, atradau ir jėgos aitvarus, kas patiko dar labiau. Dabar kiekviena kelionės idėja prasideda nuo minčių – „ar ten pučia?“, „Ar yra bangų?“. Kol kas be konkurencijos geriausia vieta jėgos aitvarų sportui yra Cape Town’as. Be galo esu pamėgęs ir ramaus vėjo paplūdimius Koh Phangan saloje, Tailande. Žinau, kad ateičiai tikrai privalėsiu nuvažiuoti į Braziliją gaudyti vėjo.

Dar viena tavo aistra – dronas. Kada atradai fotografijos iš paukščio skrydžio džiaugsmą ir kaip sekasi perprasti šią priemonę? Kaip skiriasi fotografavimas iš aukštais ir būnant ant žemės?

Fotografuoti iš aukštai norėjau dar labai senai (turbūt daugiau nei prieš 10-12 metų). Prieš penkis metus pradėjau domėtis surenkamais pagal specialius užsakymus dronais, bet jie buvo per daug brangūs, o variantų nebuvo. Galų gale atsiradus biudžetiniams dronams, gavau vieną dovanų. Dabar jau turiu savo trečiąjį droną, panašu, kad įgūdžiai gerėja ir nuotraukos, kurias padarau, yra būtent tai, ko noriu. Didžiausias skirtumas tarp fotografavimo iš oro ir nuo žemės yra tai, kad iš oro gali daugiau aprėpti ir tam reikia šiek tiek mažiau pastangų. Be to tai yra dar daug kam nematytos perspektyvos, taigi nuotraukomis gan nesunku padaryti gerą įspūdį.

Keliaudamas rašai tinklaraštį, ar sulauki daug komentarų, nuomonių, klausimų? Kas domina žmones? Kaip galvoji, ar žmonės tau pavydi tokio, atrodo, svajonių gyvenimo?

Apie savo keliones rašiau tik du metus, paskui supratau, kad gaunu per mažai iš to grąžos, taigi savo tinklaraštyje dalinuosi tik nuotraukomis ir video. Tegul tai, ką moku daryti geriausiai kalba už mane.

Žmonės pavydi tokio gyvenimo ir daug kas galvoja, kad aš laimingas 24/7. Pats jau save įsispraudžiau į tokį įvaizdį, kad nebegaliu niekuo pasiskųsti. O man irgi būna sunku. Tiesiog aš pasirinkau tokį gyvenimą, kitaip negaliu, bet toks gyvenimas tikrai tikrai ne kiekvienam.

Ką tau davė kelionės? Ar manai, kad ateis laikas, kai nuspręsi vėl gyventi sėsliai? O jei taip atsitiks, ar liksi Lietuvoje?

Apie sėslesnį gyvenimą galvoju jau senai, t. y. Labai norėčiau keliauti ir toliau, bet daugiau bazuotis vienoje vietoje, kur jausčiausi labai laimingas. Kad ir kaip būtų gaila, bet dabar, kai pagrindinis atskaitos taškas yra Lietuva, joje per ilgai užsibuvęs gerai nesijaučiu. Labai myliu Lietuvą šiltuoju sezonu, bet šaltuoju, tai tikrai nėra vieta, kurioje norėčiau užsibūti. Priežastis? Mano akimis lietuviai šaltuoju sezonu tik geria ir maivosi vieni prieš kitus, kuris yra kietesnis, gražesnis, turtingesnis… Čia labai ribotas apibrėžimas, bet tai yra ką aš matau.

Kokios tavo svajonės apie ateitį, ko norėtum dar? Ką išbandyti, kur nukeliauti, ką nuveikti?

Dabar noriu įsimylėti :))) O kur noriu nukeliauti ir ką nuveikti nežinau, nes esu būtent ten, kur ilgai norėjau pakliūti. Reikia pasimėgauti tuo, ką turiu šiandien.

Žinau, kad gyvenime dar tikrai norėsiu aplankyti Naująją Zelandiją, Fidžį, Taitį, Havajus.

Ar esi laimingas žmogus, kodėl?

Skirtingomis dienomis šitą klausimą galiu labai skirtingai atsakyti. Kadangi šiandien nuotaika yra gan neutrali, galiu pasakyti, kad bendroje sumoje tikrai esu laimingas žmogus, tačiau yra dalykų, be kurių ta laimė yra tik pusinė. Trumpai – keliauti vienam yra nebeįdomu. Kelionės poroje buvo daug kartų geresnės. Mane, kaip ir turbūt daugumą žmonių irgi kankina klausimas – ką aš šitame gyvenime veikiu ir kas iš viso to? Tačiau viską darau, kad galėčiau kuo dažniau atsikelti ryte su šypsena.

Kas tau yra laimė?

Kai keliuosi 7 ryto su šypsena ir laukiu kiekvienos dienos su džiaugsmu, kai džiaugiuosi tuo, ką veikiu, kas esu ir su kuo esu. Kai turiu su kuo ta laime pasidalinti.

Ką darai, kai būni nelaimingas? Minėjai, kad laimės indeksą stipriai sumažino trauma, kaip su tuo negatyviu jausmu kovojai? Ar tiesiog leidai jam būti ir laukei, kol praeis?

Kartais nieko su savim negaliu padaryti. Po traumos nusviro rankos daryti bet ką ir tiesiog kelis mėnesius egzistavau. Kelionė į Cape Towną mane prikėlė ir stengiuosi vėl sugrįžti į savo laimingąją būseną. Viskas yra mūsų galvose, reikia tik kuo greičiau paleisti visus juodus debesėlius. Taip ir bandau – per ilgai negatyvių minčių neužlaikyti.

Koks tavo laimės receptas? 

Man geriausiai padeda išlikti laimingu pastovus vietų, šalių keitimas. Gal dėl to ir bastausi po pasaulį. Gerai tai ar ne… net pats nebežinau. Svarbu, kad dienos pabaigoje vis tiek galvoju, kad man pasisekė, kad gyvenu būtent taip, kaip gyvenu.