Ignas Grigaliūnas: antra pagal dydį Pringles bulvių traškučių dėžučių kolekcija pasaulyje ir 1560 dėžučių, kurios jau nebetelpa namuose!

Iš kur atsiranda tos dėžutes?

Dažnai – iš draugų. Visi, kas žino, parveža iš svečių šalių. Neseniai gavau 1971 metų neatidarytą dėžutę.

Ragausi?

Ne! Jeigu tas žmogus pralaikė tą dėžutę  45 metus ir neatidarė – tai man nevalia to daryti. Šie bulvių traškučiai pradėti gaminti 1968 metais ir iki 1971 metų pakuotės dizainas buvo toks pat. Turiu dvi tokias dėžute ir labai džiaugiuosi!

O gal ten viduje jau nieko nebeliko?

Aš manau atidarius tas dėžutes, rastume beveik nepakitusius bulvių traškučius ir galėtume drąsiai paragauti!

Kai kurios senesnės ir įvairesnės – iš interneto (šiuo metu laukiu dviejų siuntinukų iš Korėjos, obuolių ir karamelės bei sviesto ir karamelės skonio).

Neseniai pamačiau straipsnį apie sporto rūmus, dar pamenu kai būdamas vaikas ten lankiausi, todėl buvo įdomu pažiūrėti to straipsnio nuotraukas. Mintis kirbėjo viduje, kad jas apžiūrinėdamas kažką rasiu. Ir tikrai! Pamačiau vienos nuotraukos kampe seną Pringles dėžutę. Dar būdamas vaikas tuos bulvių traškučius valgiau ir išmečiau, nes nežinojau, kad rinksiu tokią kolekciją. Tai parašiau straipsnio autoriui, jis nukreipė pas žmones, kurie mane galėtų ten įleisti ir nuvykęs radau dar vieną dėžutę kolekcijai!

Neseniai iš JAV parsivežiau cukruotų sausainių skonio bulvių traškučių. Turiu pakuotę iš Tailando – mėlynių ir riešutų skonio... 

Buvo verta?

Taip! Kiekviena dėžutė verta!

Kadangi dirbu stiuardu, dažnai skraidau. Jeigu pamatau, kad keleiviai valgo bulvių traškučius, kurių dar neturiu, tai papasakoju apie savo kolekciją ir paprašau, kad nesuglamžytų pakuotės, paliktų man. Tai kartais atiduoda su visais traškučiais. Taip pat parsivežu iš tų šalių į kurias skrendame.

Viską skaičiuoji, vedi bulvių traškučių buhalteriją?

Na taip, iki kažkokio skaičiaus dar galima viską atsiminti, o po to be sąrašo niekaip nebeatsekčiau, koks skonis, iš kur ta dėžutė. Esu pasidaręs trumpus aprašymus, nes būna tais pačiais metais pirkta dėžutė, tokio paties skonio, bet skirtingas dizainas. Mano kolekcijoje nėra dviejų vienodų, visos kažkuo skiriasi.

Dabar yra 260 skirtinguų skonių. Tikslus skaičius – mano asmeninis reikalas. Dažnai skonių pavadinimai būna skirting, bet mano supratimu tai skonis toks pat. Pavyzdžiui vienų skonis – sūrio (Cheese), kitų- sūrio sūrio (Cheesy Cheese). Tokius priskiriu vienodo skonio bulvių traškučiams. Na, o jeigu būna sūrio ir ementalio sūrio, tai skaičiuoji, kad čia skirting skoniai.

Kokie keisčiausi skoniai tavo kolekcijoje?

Neseniai iš JAV parsivežiau cukruotų sausainių skonio (Sugar cookie). Taip pat man gan keistai skamba bulvių traškučio ir sūrios karamelės derinys, pieniško, baltojo, mėtinio šokolado skoniai. Turiu pakuotę iš Tailando – mėlynių ir riešutų skonio, citrinų ir sezamų. Labai populiarūs Japonijoje, Singapūre – jūros dumblių, japoninio pipirkrienio (wasabi) ir sojos padažo. Įdomiai skamba minkštakiaučio krabo mėsos skonis. 

Kaip pradėjai kolekcionuoti ir kodėl būtent Pringles bulvių traškučius?

Viskas prasidėjo, kiek pamenu, 2004 metais. Tada taupiau centus ir reikėjo juos kažkur sudėti. Kaip tik turėjau tris dėžutes. Subėriau baltus centus, tada prireikė ir rudiems dėti. Atsirado dar trys dėžutės. Tada pradėjau žiūrėti –  visos tokios gražios, spalvingos ir skirtingos, net jeigu skonis vienodas. Tais metais keliavau į Prancūziją, o ten pamačiau dar kelias Lietuvoje visiškai nematytas! Nusipirkau visas ir greitai turėjau 19 dėžučių, tada atrodė tiek daug. Nebūčiau pagalvojęs, kad turėsiu daugiau nei tūkstantį!

Esi laimingas? Kas tau yra laimė?

Aš manau, kad laimė gali būti meteriali ir nemateriali. Ir jausmas tų laimių skirtingas. Tarkim, kai gaunu pašto siuntinį, tai labai džiaugiuosi. Man siuntinys kaip mažos Kalėdos! Visada pagalvoju, kad gavau tai, ko norėjau. Didelė laimė – kelionės. Vieną kartą suvokiau, kad ką tik buvau Vilniuje, o dabar jau esu Amerikoje. Tik kelios valandos, o aš kitam pasaulio krašte. Toks geras jausmas, kai gali taip paprastai nukeliauti iš vienos vietos į kitą! Didelė laimė pasiekti savo tikslo. Seniau turėjau tokią svajonę, važiuoti per dykumą su Mustangu. Ir ji pernai metais išsipildė. Ir tas suvokimas, kad tu esi savo svajonėje, kad ji pildosi yra nuostabus!

Bet turbūt didžiausia nemateriali laimė  man – tikri, geri draugai. Jeigu naktį paskambintų ir paprašytų pagalbos, aš būčiau laimingas, nes žinočiau, jog esu reikalingas, jie manim pasitiki.

Ir dar laimė man – nesusimauti per šokius.

Ką darai, kai būna liūdna?

Labai sunkus klausimas. Žinok, stengiuosi kažką pakeisti, kad taip nebūtų!