Tomas Vaitkus: Pasaulio, Europos ir daugkartinis Lietuvos dviračių sporto čempionas

Kartą treneris Tomui pasakė, kad be jo Tomas bus niekas. Lygiai po trijų mėnesių, palikęs trenerį, Tomas pasidabino Pasaulio čempionato medaliu!

11707593_997297956968883_2039440031212635669_n

Klausiu, ar jau nuo vaikystės dviratis buvo pats mėgstamiausias žaislas? Pasirodo ne! Pradžioje buvo plaukimas. Ir plaukė nuo septynerių metų, kaip pats suskaičiuoja – 6 metus. Kažkur po keturių metų plaukimo prasidėjo rimtesnės treniruotės dviračiu. Nieko nesakau, bet gali būti dėl Tomo tėčio, kuris taip pat yra dviračių sporto daugkartinis čempionas. Aišku, jeigu Tomui nebūtų patikęs dviratis, tai net ir tėtis nebūtų privertęs numinti tiek kilometrų link visų pergalių.

Nors ir žinojo, jog gali geriau, pirmi metai nebuvo tokie jau lengvi. Jokių pergalių tik nesuskaičiuojami virtimai (dviratininkų pasaulyje vadinami “zavalais”). Virto, griuvo, skaudėjo, bet Tomas mynė toliau.

O Tomui patiko. Ir kai atėjo metas pasirinkti dviračių sportas ar plaukimas, pasirinkimas buvo užtikrintas. Baseinas Tomui pasidarė nuobodus – plauki pirmyn atgal ir tiek, o su dviračiu tiek besikeičiančių vaizdų, naujos vietos, šalys ir potyriai.

Tomas Vaitkus su sužadėtine Gabriele Donėlaite

Tomas labai gerai prisimena pirmąsias dviratininkų stovyklas. Jos vyko Saldutiškyje, kur susirinkdavo visi Lietuvos dviratininkai. Kelionė prasidėdavo traukiniu, o nuo traukinių stoties iki stovyklos reikėdavo numinti apie 25 km.  Tada Tomui tie 25 km atrodė sunkūs, tikras iššūkis. Užbėgsiu įvykiams už akių ir paminėsiu, kad po to dalyvaudavo lenktynėse, kur 200-300 km įveikdavo pats pirmas. Įveikęs tuos pirmuosius sunkius 25 km, įsikurdavo tokiam apleistame tvarte, kur miegodavo visi atvažiavę į stovyklą. Žiūrėdavo naktimis į dangų pro atsilupusį tvarto stogą ir galvojo, kad reikia stengtis, nes tikrai gali geriau. (Istorija apie stogą šiame straipsnyje gali būti ir išgalvota, redakcija už tai neatsako.)

13450835_1206219319410078_781826062605160154_n

Nors ir žinojo, jog gali geriau, pirmi metai nebuvo tokie jau lengvi. Jokių pergalių tik nesuskaičiuojami virtimai (dviratininkų pasaulyje vadinami “zavalais”). Virto, griuvo, skaudėjo, bet Tomas mynė toliau.

11698998_856253661097148_1221208327851668414_o

Tiek ryžto turėjo, kad tėtis nusprendė Tomą išsiųsti į Belgiją. Belgija yra ta šalis, kurioje pačios geriausios sąlygos dviračių treniruotėms, taip pat išvystytas dviračių sporto turizmas, gilios dviračių tradicijos, čia suvažiuoja dviratininkai iš viso pasaulio, o įvairiausios dviračių lenktynės vyksta kone kasdien. Nuomojami namai su specialiais garažais, kuriuose galima nusiplauti dviračius, viešbučiuose pateikiama visa informacija apie vykstančias lenktynes ir kitus renginius, susijusius su dviračiu sportu. Įdomiausias šios istorijos faktas, kad Tomas tais laikais Belgijoje buvo nelegalus. Priminsiu, kad veiksmas vyksta 20 metų atgal. Nelegalus buvo dėl savo jauno amžiaus, todėl tėvai turėjo padirbti leidimą (konkrečiai tai pasendinti Tomą), kad jis galėtų lenktyniauti jaunučių grupėje. Taip jau nutiko, kad su vyresniais, kaip lygus su lygiu startavo du metus iš eilės ir dar užsidėjo medalį!

13734650_10206550542387872_1674090198_n

Taip Tomas dar jaunas būdamas pateko į suaugusiųjų pasaulį. Gyveno su dviratininkais vyrais iš įvairių pasaulių šalių: Danijos, Australijos. Ir gyvendamas kartu matė, ką reiškia būti dviratininku. Vyrai po treniruočių grįždavo pavargę, pamuštom kojom ar rankom, kartais nusiminę savo rezultatais, o kartais laimingi pasiekę pergales. Ir prizų būdavo įvairių, tarkim už tarpinį finišą buvo galima laimėti dėžę alaus. Atsimenat 25 km ir tvartą? Dabar Tomas jau mynė po 60-70 km be vargo ir gyveno name netoli kukurūzų lauko.

Pirmus metus Belgijoje Tomas treniravosi individualiai, o antraisiais sezono metais kartu su Lietuvos jaunučiu rinktine. Belgai net pykdavo, kad nebegali laimėti. Tokia būdavo taisyklė – jeigu atvažiuoja Lietuvos komandos rinktinė –  tai pirmos trys prizinės vietos atitenka lietuviams.

Apie tuos pirmuosius medalius. Dar būdamas jaunučių grupėje, Tomas dalyvavo elito varžybose (elitas dviračiu sporte – profesionalų lenktynės, kuriuose leidžia dalyvauti tik tam tikro pajėgumo sportininkams). Ir tose varžybose Tomas tapo čempionu! Dėl pirmos vietos kovojo su olimpiečiu, kuris po varžybų gavo velnių nuo komandos trenerio, kaip galėjo pralošti vaikui!!!!

Po metų pasipuošė ir Lietuvos individualių lenktynių laikui medaliu! Tada Tomas ir sulaukė pirmojo pripažinimo. Su jaunučiais dalyvavo lenktynėse su vyrais ir juos lenkdavo. Prasidėjo rimti reikalai – atstovavimas savo šaliai pasaulio varžybose. 17 metų sudalyvavo Pasaulio jaunučių čempionate. Individualioje rungtyje buvo 5 (iš viso pasaulio!), o grupinėse varžybose – 3! Jeigu straipsnį skaito ne ekspertai, paaiškinsiu, kas yra kas, nes pačiai buvo neaišku. Grupinės varžybos – kai važiuoja visa grupė dviratininkų ir kas 10 ratų yra tarpinis finišas, renkami taškai ir kažkur po 100 ratų, daugiausiai taškų surinkusi komanda laimi. Individualios – kai du dviratininkai važiuoja iš skirtingų treko galų laikui ir greičiui, distancijos trumpos, dažniausiai 3 km.

13694199_10206550545267944_900758299_o

Po pirmųjų medalių – šlovė ir turtai. Tomas suprato, kad šis sportas bus jo pragyvenimo šaltinis.  Suprato, kai pradėjo gauti stipendiją. Žavus, sportiškas, perspektyvus jaunuolis kas mėnesį už atstovavimą rinktinei gaudavo 1400 litų!!! Ir dabar neblogi pinigai, o prieš beveik 15 metų?! Tais metais pirmą kartą ir alkoholio padaugino.  Mūsų nuomone, ne taip ir anksti. Kol jo kiemo draugai ragaudavo alų, jis mindavo pedalus. Ir nebuvo progų, net ir noro nebuvo prisijungti. Tą kartą labai pergyveno ir prašė mamos apie tai niekam nepasakoti. Bet po tiek metų šitą istoriją viešinam. Beveik skandalas!

13720529_10206519664615947_2104959063_o

Sekė šiek tiek ramesni metai. Reikėjo atsipūsti, sustiprinti jėgas. Ir tada su trenksmu grįžo į varžybas. Pasaulio vyrų elito taurė, Europos čempionatai. Ir po vienų iš tokių varžybų, konkrečiai po Kolumbijos pasaulio taurės, truputį apsipyko su komandos treneriu. Kiekvieną savaitę dviratininkams reikėdavo pildyti ataskaitas (kiek pravažiuota valandų, kiek kilometrų), bet Tomui jau buvo trūkusi kantrybė, ne todėl, kad būtų buvę sunku pildyti, todėl, kad pažadėto atlyginimo negavo beveik visus metus. Treneris teigė, kad keturženklis atlyginimas skiriamas dviračio detalėms, kelionėms, rezultatams ir jo paties vargams, kiek jis daug daro dėl Tomo. Bet susitarimas juk buvo ne toks ir Tomas daug vargo, stengėsi ir jam buvo pažadėtas užmokestis. Protestuodamas Tomas tris dienas nėjo į treniruotes (nors slaptai vienas vis tiek treniravosi). Po to jį pasiekė trenerio grasinimai, kad už treniruočių nelankymą skirs baudą. Nenorėdamas prisivirti košės susitiko pasikalbėti su treneriu. Vyko šioks toks ginčas, bet daugiau trenerio monologas ir baigiamieji akordai:

-JEIGU IŠEISI IŠ MANĘS, DAUGIAU NIEKADA NIEKUR NEPASIEKSI JOKIO GERO REZULTATO. TIK AŠ GALIU IŠ TAVĘS PADARYTI RIMTĄ SPORTININKĄ. NU VAT PABANDYK, PASIRUOŠK VIENAS, BE MANO PAGALBOS, LAIMĖK PASAULIO ČEMPIONATĄ IR PASIRAŠYK PROFESIONALŲ KONTRAKTĄ, TADA IR PAŽIŪRĖSIM!

Bam! Po trijų mėnesių Tomas įgyvendina visą pranašystę! Pas trenerį eiti nebereikėjo. Pats suprato, kokią klaidą padarė. Mes čia daugiau irgi nemoralizuosim. Tik pasakysim, kad yra ir piktų žmonių. Bandė Tomui kišti pagalius į ratus, norėjo skundus rašyti, kad Tomas negalėtų atstovauti Lietuvai, bet federacija buvo supratinga, žinojo, kad Tomas yra gerai pasiruošęs ir parveš šaliai medalių. Ir jie neklydo!

Pirma vieta Pasaulio lenktynių laikui čempionate!!!!! Aš kalbinu PASAULIO ČEMPIONĄ!!!!

13694224_10206550543747906_1371256488_o

Smagus sutapimas, kad šis čempionatas vyko Belgijoje, kur Tomas ir pradėjo savo karjerą. Kaip bebūtų gaila belgų, jie tais metais nelaimėjo nei vieno medalio. Bet spauda, jau žinojo Tomą, todėl belgų laikraščiai rašė, kad turi pusę auksinio medalio, mat Tomas ten praktiškai užaugo ant dviračio.

Aš kalbinu OLIMPIETĮ!!!! 2004 Tomas su kitais komandos nariais atstovavo Lietuvą. Komandiniame persekiojime liko 8-as! Valio, sveikinam! Taškų lenktynėse nefinišavo, nes per treniruotę patyrė traumą. Lietuviai buvo paskleidę gandą, neva nugriuvo važinėdamas motoroleriu. MELAS.

Buvo ir daugiau pergalių, gerieji žmonės plius minus svarbiausias yra sudėję į Wikipedia puslapį: https://en.wikipedia.org/wiki/Tomas_Vaitkus

13702530_10206519664855953_548725309_o

Po pergalių ir pasibaigus kontraktui su Italais, pasirašė sutartį su Prancūzų komanda. Jau tada turėjo pasiūlymą eiti į Discovery komandą (JAV komanda, kurioje mynė pats Armstrongas, čia jau bene aukščiausias lygis!). Bet Tomas dar tuomet pabijojo, taip stipriai savimi netikėjo ir pasiūlymo atsisakė.

Antrąjį sezoną (dviračių sezonas trunka nuo vasario iki spalio mėnesio, kurį vyksta Pasaulio čempionatas, o tada vadinamosios atostogos, kurių metu reikia pakeisti sportą ir toliau aktyviai treniruotis)  prancūzų komandoje, Tomas Giro d’Italia iškovojo pirmąją vietą devintajame etape. Kadangi istorija tokia ilga, primenu, jog pačioje pradžioje ilgi atrodė 25 km, o čia distancijos po 200-240 km per kalnus! Klausiu kiek laiko trunka tokios varžybos (smalsauju)? Pasirodo nuo 5 iki 7 valandų priklausomai nuo kalnų.

13706131_10206550542347871_1208900019_n

Na ir šlovingoji akimirka – Tomas pasirašo kontraktą su Discovery komanda! Ir pirmasis išvažiavimas į garsiąsias Tour de France lenktynes (trasos ilgis – 3500 km!). Deja Tomas varžybų nebaigė. Likus dviem kilometrams iki finišo linijos įvyko didelis virtimas, kurio metu susilaužė pirštą. Vėl simboliška, virtimas įvyko apie 200 m nuo jo buvusių namų Belgijoje, kur gyveno pirmaisiais metais. Ir kaip tik daug draugų ir pažįstamų iš tos vietos buvo atėję pasižiūrėti lenktynių, palaikyti Tomo. Nusibalnojo draugų akivaizdoje. Galite pažiūrėti video (matosi prie tvoros šiek tiek baltuoja, tai ten Tomo pirštas lūžta): Virtimas 

Pastebit, kiek pakilimų ir nuopuolių? Dar vienas liūdnesnis momentėlis – Discovery komanda nutraukia veiklą. Tomas tikrai liūdėjo, viena geriausių pasaulio komandų užsidarė… Aišku ilgai liūdėti neleido skambučiai. Skambino kitų komandų agentai ir siūlė Tomui kontraktus.

Tomas pasirinko komandą Astana, kurioje gavo “The Tank Engine” pravardę. Komandos variklis padarydavo visa juodą darbą. Dabar reikia išsamesnio paaiškinimo. Visa komanda stengiasi dėl vieno lyderio. Pirmieji trys mina ir jiems yra sunkiausia, nes jie turi įveikti visa pasipriešinimą. Pirmam vėjo pasipriešinimas visas 100 procentų, antram 70, o trečiam 60. Suprantat patys, kad lyderis važiuodamas už trijų stipruolių taip nepavargsta. O tie pirmieji trys vis keičiasi važiuodami vienas už kito, kad galėtų pailsėti. Tomas pats taip nesakė, bet aš teigiu, kad jeigu ne toks komandos narys kaip jis, tai pergalių komanda būtų turėjusi mažiau.

13692214_10206519664535945_1899277567_o

Bet ligos neišvengia net ir patys stipriausi. Tomas buvo labai stipriai susirgęs, per vienas lenktynes vos nenumirė. Šiek tiek jį patį buvo apleidusi viltis, nors daktarai prisiekinėjo, kad tikrai atstatys jo sveikatą ir viskas bus gerai. Po daugybės tyrimų, specialių gydymo programų ir kelių mėnesių pastangų sustiprinti sveikatą – Tomas grįžo į dviračių sportą.

Ne tik fizinė, bet ir psichologinė įtampa dalyvaujant dviračių lenktynėse yra labai didelė. Labai gerai prisimena, kaip kituose Tour de France lenktynėse virto jų komandos lyderis ir susilaužė dubens kaulus. Tomui teko kelti savo komandos draugą ir tada, viduje, išgirdo tokį “čikšt”. Įsijungė stabdžiai. Galvoje. Pradėjo darytis baisu, vis dažniau norėjosi spausti stabdžių pedalą.

Nors Tomas dar norėjo pasiekti asmeninių rezultatų, tuomet australų komanda jam leido suprasti, kad reikės stengtis ir dirbti dėl lyderio. Šiaip jau, kiek pamena Tomas, komanda buvo ganėtinai savanaudiška. Vis dėl to “Tank Engine” padaro visą darbą, o jie kartais ir padėkoti pamiršdavo, ups.

Antrasis sezonas australų komandoje buvo nedėkingas ir dėl sveikatos. Tomas turėjo net tris operacija: kelio, peties ir rankos. Ir tada jau tiesiai šviesiai buvo pasakyta: dirbi dėl lyderio arba mums tavęs nereikia.

12079654_896264657096048_2236900193266228776_n

Dar tais metais Lietuvoje laimėjo Lietuvos elito čempionatą ir kalnų dviračių čempionatą. Ir stojo niūrūs metai. Baigėsi kontraktas, panašiu metu pasaulyje užsidarė gal penkios komandos, žodžiu, sportininkų rinka perpildyta. Tomas sau nusprendė, kad meta dviračių sportą. Po tiek metų aktyvių treniruočių ir varžybų, apėmė lengva depresija. Valgė ir žaidė kompiuterinius žaidimus (konkrečiai GTA V). Žandukai išputlėjo, o svarstyklės rodė 100.

Po naujų metų nusprendė „susiimti“ dėl sveikatos. Pradėjo eiti į salę, bėgioti krosą, bet minčių vėl grįžti į dviračių sportą jau nebuvo. Tik pavasarį, kurią čia dieną, visai netyčia įsijungė Eurosport kanalą ir pamatė kaip lenktyniauja draugai. Kažkas suvirpėjo, nubėgo į kambarį apsirengė (jau tilpo į senus dviračių kostiumus) ir išmynė. Taip vat kažkaip netikėtai, po 2 savaičių, jau dalyvavo dviračių plento lenktynėse Birštone ir laimėjo 5 vietą. Ir vėl užsikabino. O dar aukščiau užkabino tikslą sudalyvauti Lietuvos čempionate. Sudalyvavo! Atmynė aštuntas!

12045661_901911559864691_616437424388705717_o

Nu kaip pradėjo vėl minti tai ir mynė. Būdavo važiuoja iš Klaipėdos į Vilnių, tai Gabrielė vairuoja, o jis iki Kauno mina už automobilio. Ir čia jo atstovas spaudai, Giedrius, sako o gal važiuok visą atstumą?! Tuos 200 km Tomas įveikdavo labai lengvai, kodėl nepridėjus dar šimtuko? Tarsi lažybų principu gavosi sensacija Lietuvoje – Tomas mina nuo Vilniaus iki Klaipėdos! Kol braižė maršrutus, tiksliai apskaičiavo, kad nuo ženklo iki ženklo yra 332 km. O nuo centro iki centro – 363 km. Iš tikrųjų net patys nesitikėjo, kad sulauks tiek daug dėmesio! Ir rašė ir rodė ir per radiją tiesiogiai kalbino. Buvo padaryti tokie taškai, kuriuose norintys galėjo prisijungti ir padėti Tomui (atsimenat, kad pirmam sunkiausia, o tada jau lengviau). Bet taip gavosi, kad Tomas vis tiek mindavo pats pirmas, tačiau užteko palaikymo, kad buvo minančiu kartu! Šiaip smagi istorija, kad vienas vyriškis prisijungė nuo Raudondvario ir žadėjo paminti tik iki Prienų (nes reikėjo į darbą), bet tiek patiko, kad atmynė iki Vilniaus. Daugiau galima paskaityti čia:  Kaip Tomas iš Klaipėdos į Vilnių mynė

13699548_10206550542467874_1701408029_o

O Tomas ir toliau buvo įkalbinėjamas dalyvauti varžybose. Vėl priminsiu, kad kažkada mažas aplenkė olimpietį, o dabar Latvijoje vykusiose lenktynėse gavo pats į kaulus nuo 18 -mečio. Nepaisant to, sezono pabaigoje gavo iš latvių komandos pasiūlymą prisijungti prie jų komandos ir važiuoti į Kinijoje vykstančias varžybas. Latvių komandai padėjo laimėti pirmąją pergalę ir pats antram etape liko antras. Šiaip jau gerai sutarė su latviais, abi pusės buvo labai patenkintos. Kinijoje praleido 1,5 mėnesio ir turėjo 32 starus. Tai yra labai daug! Lenktynės vos ne kasdien! O be medalių gavo įspėjimą iš Kinijos ambasados, nes baigėsi jo viza ir savaitę laiko ten buvo nelegalus.

11048774_1096887447009933_4677950841635431859_n

Po to vis dar svarstė: sportuoti ar nesportuoti. Grįžti į profesionalų sportą yra labai sunku. Ir ilgai svarstyti jam neleido Dubajaus komanda. Paskambino prieš naujų metų naktį, su keistu akcentu ir pradėjo siūlyti. Tomas iš pradžių galvojo, kad kažkas pokštauja. Pasirodo, tai buvo rimtas pasiūlymas ir Tomas nuo 2016 metų oficialiai atstovauja Dubajaus komandą. Spėjo ir šiais metais visus nustebinti.

Dvi dienas prieš pirmąsias rimtas „Dubai Tour“ lenktynes kartu su naująja komanda, treniruotės metu išsinarino petį. Rungtynės buvo rodomos per Eurosport kanalą, juose dalyvavo nemažai profesionalių komandų, todėl lažybų punktuose virė kovos. Buvo paskelbta besilažinančių kova taro Tomo ir kadais jo buvusio komandos nario iš Australijos rinktinės. Po peties išsinarinimo, Tomas paskelbė savo Twitteryje apie traumą ir visi pradėjo komentuoti, kad viskas, nieko nebus ir atidavė statymo pergalę australui. Ir jau lenktynių dieną, komentatoriai bei visi žiūrintys mato, kad dešimtuke atsiranda Lietuvos vėliavytė ir TOMO VAITKAUS vardas! Komentatoriai apšalę. Kitą dieną Tomas penktas už savęs palikdamas tokius superstarus kaip Mark Cavendish, Marcel Kittel ir kitus! Tai pabaigoje, tie kas lažybose statė už jį, vos ne keturis kartus padidino savo statymą.

Su Dubajaus komanda spėjo išvažiuoti į Alžyre vykusias varžybas. Ten turėjo stiprų virtimą ir dar vieną “čikšt”. Dar daugiau baimių ir dar stipriau spaudžiamas stabdžio pedalas. Atsimenat pradžioje rašiau, kad Tomas skubėjo į kitą interviu? Interviu buvo apie saugumą važinėjant su dviračiu ir apie tai, kad šalmas yra privalomas. Daugiau apie šalmus ir saugumą čia: Devėkit šalmus, dviratininkai! 

Šiais metais Tomas pakabino dar vieną medalį prie savo pergalių – Lietuvos čempionatas, 2 vieta.

Ir vėl nebežino, kas bus. Užtat mes žinom ir sakom, kad TURI BŪTI PASAULIO ČEMPIONATAS!  Tank Engine GO!

Čia Tomo Facebook puslapis: Facebook.com/Tomas.Vaitkus 

Galima prirašyti krūvą palaikymų, kad dalyvautų Pasaulio čempionate! 

tomas laimes

0 I like it
0 I don't like it

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *